kalba

kalbà sf. (4) K, J; SD42, R, N, M, FT 1. žodinio minčių reiškimo sistema: Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė rš. Kalba yra priemonė, įrankis, kuriuo žmonės bendrauja vienas su kitu, keičiasi mintimis ir pasiekia savitarpio supratimą rš. Kalbos gramatinė sandara ir jos pagrindinis žodyninis fondas sudaro kalbos pagrindą, jos specifikos esmę rš. Žodyninė sudėtis atspindi kalbos būklės vaizdą: kuo turtingesnė ir visapusiškesnė yra žodyninė sudėtis, tuo turtingesnė ir labiau išsivysčiusi yra kalba rš. Žmonių kalba yra tai įvairių įvairiausių žinių aruodas K.Būg. Gerai, kas moka visokios kalbõs (daug kalbų) Ėr. Poetų tūkstančiai dainavo visų tautų visom kalbom K.Kors. Ans anų kalbõs nesupranta Als. Gramatika yra kalbos mokslas J.Jabl. Lietuvių kalboje yra devynios kalbos dalys J.Jabl. Kalboms, mokslui jų sūnus labai gabus J.Jabl. Jie šnekėjo kitoniška kalbà FrnS184. Gimtoji kalbà DŽ. Nacionalinė kalbà DŽ. Senosios kal̃bos (pvz., senovės graikų ir lotynų kalbos) DŽ. 2. kalbėjimas, dalijimasis mintimis, pašnekesys: Kokia čia be kalba gali būti su juo (nebėr su juo kalbos)! J.Jabl. Po tų pirmųjų pasisveikinimo žodžių jiems lyg kalbos pritrūko A.Vien. Įpuolus visiems į kalbą, pakilo juokų, naujienų, pasakojimų Žem. Nenorėdamas išduoti savo nepasitenkinimo, senis kalbą kreipė kita vaga A.Vencl. Su tavim kalbõs galo nerasiu Skr. Kalba mudviejų nėra kalba mažų vaikų Blv. Tik įsimink apie Antosę, ji ir užmeta kitą kalbą Skr. Nereikėjo su jais nei į kalbą eit, nei užsiimt Skr. Mokytas žmogus su kiekvienu turi kal̃bą Srv. Iki pavalgo, turim su juo kalbõs Kt. Kiek ant medžių žalių šakų, ant šakelių žalių lapų, tiek brolaičiam kalbos, jaunuolaičiam kalbos LTIII432. Aš su savo bernužėliu kalbẽlę kalbėjau JD1011. Eik šen, mano berneli, svieto peikamasis, sėsk pri šalelei, kalbėsiav kalbẽlę D62. 3. sakomoji ar pasakytoji mintis, sakomosios ar pasakytosios mintys, pasakymas, pasakojimas, nuomonė: Kokia galva, tokia ir kalba J.Jabl. Koks protas, tokia ir kalbà Ds. Aš juk ne taip sakiau; norėdamas, teisybė, gali išverst kitaip kiekvieno kalbą Vdžg. Kalbà yr: kas savo nežiūri, tas nieko neturi Skr. Jo kalba lygiai vėjo švilpa: pro vieną ausį įejo, pro kitą išejo Ds. Erelis katės kalba pavierijo PP25. Man tos kalbos neįkalbėsi, kad arklys pasenė́[ja] Šts. Vaikai nieko nebežinos, tik kal̃bą ras, kad teip buvo Skr. A teip tatai daug mano tos kalbõs ir rašysi? Slnt. Jo kalbos ir į vežimą nesukrausi Nj. Gera kalba taiso, bloga gadina Tr. Anot tos kalbos Blv. Didelis vyras kalbose, bet mažas darbuose Al. Geras kalboj, blogas darbe PPr89. Tinginys kalbas kalba, darbininkas darbą baigia PPr53. Dvi galvos – dvi kal̃bos (dviese lengviau gyventi) Krž. Kas galvoj, tas ir kalbõj Ds. Iš tokios kalbõs nėra pavalgos Skr. Ji tikras pjūklas su ta savo didele kalbà (ilgu liežuviu) Skr. Apie tuos žodžius nieko paskui nėra kalbos J.Jabl. Atminkite kalbą maną, kurią jumus tariau DP528. Tas nelaiko manų kalbų̃ DP237. Piktos kalbos gadina gerus būdus DP66. Kalbà kal̃bą atveda (pradėjęs kalbėti apie vieną dalyką, prisimeni ir kitą) Gs. 4. prk. kalbą primenantis reiškinys, kas panašu į kalbą: Girdi, kaip šakom šnibžda medžių kalbà šventa A.Baran. Pušis su vėju tyliai kalbėjo, aš jųjų kalbą girdėjau S.Nėr. Sugaudyk dabar, kad nori, vėjo kalbą! rš. Skaičių kalbà DŽ. Širdies kalbà DŽ. 5. prakalba: Valdininkija paplūsta kalbomis per banketus rš. Susirinkime jis pasakė kal̃bą DŽ. 6. sugebėjimas kalbėti, žadas: Mano žmogus mirė su visa kalbà Skr. Tep užmušė labai [arkliai], kad be kalbõs jau Alv. Rado jį aukštynyką an lovos ir jau be kalbos Brt. Kas gimė be kalbẽlės? JV438. O pasinešiok ant baltų rankelių mano mažiukėlį, mano nieko neišmanantį, be kalbẽlės JD1192. Tep nieko būtų vyrukas, ale kad jį biskį kalba užpuola (mikčioja) Smn. 7. kalbėsena, balsas (kalbant): Ano baisiai daili kalbẽlė KlvrŽ. 8. tam tikra kalbos skirtybė, atmaina: Bendrinė kalbà A.Sal. Rašomoji, šnekamoji kalbà DŽ. Laikraštinė kalbà DŽ. Poetinė kalbà DŽ. 9. minčių reiškimo būdas, stilius: P. Cvirkos, Žemaitės kalbà DŽ. Kalba atsiduoda sodžiaus bobute Blv. Kas kita knyga, kas kita burna: knygoje kalbà pusiau apmirusi, burnoje gi visa gyva A.Baran. Mūsų kalbà tiesiausia (mes paprasčiausiai kalbame) Klov. Be oratorijos ir aukštos kalbõs perkalbėjo ir pritraukė savęsp visą pasaulį DP90. 10. tarmė, šnekta: Žiūrėk, Petronė visur buvo, o savo prigimtos kalbõs nepakeitė Klvr.